(1) 1992 m., minint Amerikos atradimo 500-ąsias metines, vyko didžioji transatlantinė Kolumbo regata, sutraukusi dar nematytą gausybę didžiųjų burlaivių ir jachtų iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos. Tarp kelių dešimčių jūrinių valstybių Lietuvai atstovavo dvi jachtos – klaipėdiečių “Lietuva” ir mišrios kauniečių bei vilniečių komandos “Laisvė”.   

(2) “Laisvės” įgula, vos spėjusi prieš startą Ispanijos uoste Kadise aptvarkyti ką tik čia nupirktą nebe pirmos jaunystės jachtą, užrašyti naują pavadinimą ir iškelti Trispalvę, prasidėjusioje kelionėje turėjo galynėtis ne tiek su varžovais, kiek su vis atsirandančiais begaliniais smulkiais gedimais ir defektais. Antrajame etape, plaukiant iš Kanarų į Puerto Riką, buriuotojus vargino dar ir nepakeliama kaitra, nuo kurios ilgai saulėje kepti pasmerktą vairininką draugai dangstė tolydžio vandeniu sulaistoma ir bemat vėl išdžiūstančia paklode… Pasiekusi patį Atlanto vidurį, įgula paįvairino plaukimo rutiną nedidele švente: pasilepino konservuotais moliuskais, bananais, iškilmingai atkimšo paskutinį vyno butelį iš kuklių kapitono atsargų. Įvykį juokais įamžino lietuviškai ir angliškai parašytame pranešime, jame išvardijo net vaišių meniu, pažymėjo laivo koordinates: 24°28' N, 37°22' W, užrašė datą: 1992 m. gegužės 19 d., dėl visa ko nurodė adresą Lietuvoje. Laišką įdėjo į tik ką ištuštintą butelį, gerai užkimšo ir atidavė Atlantui. Atidavė ir pažaidę pamiršo.

(3) Nuo tada daug vandens nugurgėjo po jachtos kiliu. “Laisvė” tąsyk sėkmingai pasiekė Amerikos pakrantes, paviešėjo Puerto Rike, Bermudų salose, dalyvavo įspūdingame burlaivių parade Bostone, iš ten audrotu, šaltu Šiaurės Atlantu, prasilenkdama rūkuose su “Titaniką” pražudžiusiais ledkalniais, grįžo Europon ir finišavo Birmingeme su pirmosiomis jachtomis, toli palikusiomis didžiuosius skersaburius laivus. Netrukus pirmąsyk atplaukė ir į savo naujuosius namus – Klaipėdą, kuri niekad nebuvo mačiusi tokios didelės jachtos su lietuviška vėliava. Kitąmet “Laisvė” pakėlė bures kelionei aplink pasaulį. Tąsyk jachta aplankė kone visus uostus, kur gyvena lietuvių bendruomenės, apsuko Žemės rutulį pusantro karto, perplaukė Atlantą tris sykius, pusiaują kirto keturis kartus, tapo pirmuoju laivu, su Lietuvos vėliava apiplaukusiu pavojais garsėjantį Horno ragą, ir tuo pelnė didelę garbę Lietuvos jūreivystės istorijoje; grįžo iš dvejus metus užtrukusios kelionės ir sustojo ilgam poilsiui, anot poeto Vlado Šlaito eilėraščio, “sūraus vandens ir vėjo žirklių apkramtyta”.

(4)  Tuo tarpu dar Kolumbo regatoje į Atlantą įmestas užmirštasis butelis su laišku vis dar tebeklajojo savais keliais. Ir štai po šešerių metų atėjo žinia: 1998 m. balandžio 16 d. butelį vandenynas išmetė Bahamų salose, nedidelės Keto (o gal Katino – angl.Cat) salelės pakrantėje ties Grynvudu (kurio pavadinimas Greenwood, pažodžiui išvertus, būtų Žalgiris). Laiškas pateko į rankas poniai Dorotėjai Wittek, kuri jau pustrečio dešimtmečio kasmet šešetą mėnesių praleidžia čia, savo vasarnamyje, likusį laiką (vasaros sezoną) - namuose Vokietijoje, Zalcgiterio mieste. Užsimezgė ryšys. Paaiškėjo, jog Neptūno paštas laišką pristatė taip taikliai, lyg mūsų akvanautai būtų užrašę: įteikti supratingam bendraminčiui. Ponia Dorotėja ir visa jos šeima tiesiog krauju susijusi su jūra: ji pati kilusi iš Dancigo (dab. Gdansko), kuris iki 1939 m. buvo laisvasis miestas-uostas. Jos tėvas buvo jūrų karininkas, kaip ir brolis, kaip ir velionis vyras. Suaugę ponios Dorotėjos sūnūs buriuoja, irkluoja, nardo, sportuoja banglentėmis, net ir jos keturi vaikaičiai domisi tik vandens sportu ir laivais. Grynvudas, kuriame ponia Dorotėja jaučiasi pusiau čiabuve, yra vienintelė gyvenama vieta 77 km ilgio vandenyno pakrantėje. Joje iš viso 20 namų ir viešbutis (savininkai vokiečiai). Vietinių juodųjų gyventojų namai ir didesni miesteliai įsikūrę tik salos pietuose ir vakarinėje pakrantėje, kurią mažiau taršo vėjai ir skalauja bangos. Užtat poniai Dorotėjai ši vieta – sava stichija, čia ji atsiduoda savo aistroms – tvarko sodelį, kuris, jai nesant, užželia lyg džiunglės, netrikdoma praleidžia vienatvės valandas žmogaus nepaliestoje gamtoje, toli nuklysta vaikščiodama tuščia pakrante, maudosi  šiltame vandenyne, kur tik vasaryje vanduo atvėsta iki 23 laipsnių.

           (5)  Dar viena sena mūsų bičiulės aistra – butelių pašto kolekcionavimas. Tai prasidėjo 1980 metais, kai Grynvudo pakrantėje ant rausvo koralinio smėlio aptiko užkimštą rudą džino butelį su įdėta vizitine kortele. Antroje jos pusėje vadybos konsultantas L.Clarkas iš Minesotos buvo užrašęs: įmesta į Atlanto vandenyną apie 200 mylių į rytus nuo Savanos (JAV) 1975 m. gegužės 8 d. (butelis rastas gegužės 7 d.). Kaip vėliau paaiškėjo, amerikiečių sutuoktinių pora jau 30 metų siuntinėjo jūra butelius-laiškus, tačiau p. Wittek atsiliepė pirmoji, nepaprastai juos nudžiugindama. Šie sutuoktiniai nuolat keliaudavo prekybiniais laivais, bet dabar ši pramoga baigėsi: jiems jau beveik 80 metų, ir prekybos laivai nebegali imti tokio amžiaus keleivių, kadangi laivuose nėra gydytojų. Keliautojų pora smulkiai aprašė savo išgyvenimus paskutinėje 95 dienų kelionėje senu norvegų motorlaiviu “Concordia”, kuriuo jie išplaukė iš Sietlo,  lankėsi Aleutuose, Aliaskoje, Taivanyje, Indonezijoje, Indijoje ir t.t.

 (6) Nuo tada p. Dorotėja ėmė atidžiai apžiūrinėti, ką išmeta vandenynas, ypač po stiprių vėjų: tada ant kranto suverstuose dumbliuose gali rasti gražių stiklinių kamuolių iš portugalų žvejų tinklų, puikių lentų ir kitokių gerų dalykų, porąsyk pasitaikė net didelių stiklinių rutulių su elektroniniais prietaisais iš Niujorko Long Ailendo jūrų tyrimo stoties. Vandenyno srovės, kaip ir upės, pro šalį neša daug ko, tačiau butelį su laišku išplauna retai. Radusi tokį, ponia Dorotėja nesitverdama nekantrumu parsineša namo ir atsargiai ištraukia turinį: neretai net sandariai uždarytas laiškas būna sumirkęs gėrimo likučiuose, popierius patižęs, pranešimas neįskaitomas. Toks radinys nebeturi vertės, kaip kad filatelistui pašto ženklas nuplėšytais kampais, išsitrynusiais užrašais.

 (7)  Kolekcijoje – jau kelios dešimtys Neptūno pašto butelių. Dažnai butelius siunčia kruizinių laivų keleiviai, kai kurie laivai siūlo specialiai tam tikslui išspausdintus blankus. Yra butelis iš italų laivo “Achille Lauro”. Jis įmestas į jūrą pakeliui iš Keiptauno į Sauthemptoną Anglijoje (vėliau šio laivo vardas išgarsėjo visame pasaulyje, nes jis Viduržemio jūroje tapo teroristų užpuolimo auka). Ponios Dorotėjos kolekcijoje vienas iš 30 butelių išmestas iš olandų okeanografinės ekspedicijos laivo “Tyro” netoli Ispanijos. Prof. E.Ramos-Seda, vienos Puerto Riko kolegijos jūrų ekologijos klasės tyrimo vadovas, prašo nurodyti tikslias savo studentų pasiųstų butelių radimo vietas. To paties prašo Brinsviko (JAV, Džordžijos valstija) mokyklos eksperimento sumanytojai (eksperimentas nemenkas: Grynvude rastas butelis Nr. 498). Laiškų buteliuose turinys būna įvairiausias: nuo vien siuntėjo adreso ant vidun įdėtos išgerto vyno etiketės iki kalėdinių sveikinimų, siūlymų susirašinėti. Butelių paštu vaikai mėgsta ieškoti draugų. Trys Montoko (JAV) mokyklos mokiniai susitarę 1986 m. įdavė po tokį laišką savo tėvams jūrininkams, plaukiojantiems skirtingais laivais, kad įmestų jūron. Du laiškai susilaukė atsako: vienas po metų rastas Prancūzijos Atlanto pakrantėje, antras po 4 metų atsidūrė p. Dorotėjos kolekcijoje. Į jos rankas pateko butelis su brazilų jūrininko jausmingu laišku mylimajai. Kitame anglų kareivis iš Folklendų salų toli Pietų Atlante 1980 m. guodžiasi: “Aš esu nugrūstas į nykią salą ir ieškau draugo susirašinėti” (toliau nurodytas britų Arktinės kontrolės tarnybos adresas). Po metų radusi butelį, p. Dorotėja iškart atsiliepė. Dar po dvejų gavo telegramą: “Tavo laiškas atėjo 1982 m. Nebuvo galima anksčiau atsakyti, jūra buvo užšalusi”. (Daugiau nei po 10 metų “Laisvės” įgula, apiplaukusi Horno ragą, užsuko į atšiaurių Folklendų salų Stenlio uostelį papildyti maisto, gėlo vandens, varikliui kuro atsargų, matė ten įspūdingą memorialą britų kariams, žuvusiems 1983 m. kilusiame kare su Argentina, tik tada nerūpėjo, ar paminkle kartais nėra iškalta ir to kareivėlio Kevino Wilsono pavardė. Beje, ties Hornu dvylikametis  “Laisvės” kapitono Igno Minioto sūnus Tadas  irgi išmetė į bangas butelį su laišku, kuris gal vis dar pakeliui į tą patį Grynvudą?).

 (8)  Ponia Dorotėja netingi apie radinį pranešti siuntėjui, žino, jog kiekvienam tai bus džiaugsminga staigmena. Jos “butelio draugų”, kurių amžius nuo 80 iki 7 metų, yra Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, Kuboje, Brazilijoje, štai ir Lietuvoje. Su kai kuriais ryšiai labai patvarūs.  Jau daug metų ji susirašinėja su dviem anglų šeimom, o vienas senas amerikietis, mėgėjas keliauti laivais, vis siunčia jai laiškus ir atvirukus, nupiešdamas kiekvieną “savo” laivą.

 (9)  Atrodo,  p. Dorotėjos kolekcijoje laiškas iš “Laisvės” yra plaukiojęs ilgiausiai (6 metus), bet tai – ne rekordas.  Guinnesso knygoje užregistruotas 82 metus plaukiojęs butelis, kurį 1996 metais tinklais sužvejojo  škotas žvejys J.Formanas iš Piterhedo. Butely buvo kortelė su 1914 m. balandžio 21 d. data. Kortelėje prašoma radėjo tiksliai nurodyti radimo vietą ir pristatyti vietinei žvejybos administracijai. Už tai žadamas 1 svaro sterlingų atlyginimas. Pareigingas žvejas taip ir padarė, už tai gavo priklausantį 1 svaro atlygį.

 (10)  Apie p. Dorotėjos kolekciją ne sykį rašė vokiečių, amerikiečių, anglų spauda, nors pagal skaičių, atrodo, ji irgi ne rekordininkė.Galbūt kuris nors jos vaikaičių, paveldėjęs senolės rinkinį, pagausins jį tiek, kad jau pateks Guinnesso knygon. Dalelė garbės teks ir mūsų buriuotojams.

                                                                                                                                            Algimantas  Patašius

P.S. Žurnalo numeris su išspausdintu šiuo pasakojimu, nusiųstas p. Dorotėjai, labai nudžiugino ne tik ją pačią, bet ir visus kaimynus Grynvude. 2002 m. žiemą “Laisvės” įgula pasveikino savo bičiulę, atšventusią 80 metų jubiliejų.