Per vėją ir sniegą – pro Horno ragą

Istorinis laivų kelias

Neapsiriko olandų keliautojai Schoutenas ir Lemairas, 1616 metais tolimiausią pietinę Amerikos žemynui priklausančią salelę pavadinę Hornu ir taip įamžinę savo gimtojo uostamiesčio vardą. Ar daug kas šiandien girdėjęs tą Dievo užmirštą Olandijos provincijos miesteliuką? O Horno ragas, istoriniame laivybos kelyje tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno stūksąs niūrus riboženklis, skamba per visą pasaulį , net ir mūsų Lietuvoje… Horno ragą garsino ne vienos kartos jūreivių folkloras, pramanytos ir į legendas panašios tikros istorijos. Šiame pačiame pikčiausiame, pačiame audringiausiame pasaulio jūrų užkampyje amžinai iš vakarų pučiančios vėtros ne dienoms, o savaitėms, mėnesiams pastodavo kelią laivams, plėšė bures, laužė stiebus: didžiulės chaotiškos bangos, rūkai, sniego audros, klajojantys ledkalniai grasino išdrįsusiems plaukti per tą demonų karalystę. Vokietis jūreivystės istorikas H.Hankė tvirtino, jog Dreiko sąsiaurio (Straits of Drake) dugnas prie Horno rago yra didžiausias pasaulyje burlaivių kapinynas. 1741 m. britų admirolas Ansonas 58 dienas bandė prasigauti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną ir pražudė čia pusę savo flotilės su 600 jūreivių. Tai tik viena istorija iš tų, apie kurias dar liko kam papasakoti…

Ten, kur pavojai, būtinai atsiranda ir nutrūktgalvių. Aname šimtmetyje “aukso karštligės” apsėstos Amerikos kapitonai, rizikuodami viskuo, spausdavo iš savo prekybos laivų ir įgulų maksimalų greitį ne tik dėl greitesnio pelno, bet ir iš azarto. Krante publika didžiausius patrakėlius sutikdavo kaip didvyrius.1854 m. kliperis “Flying Cloud” su kapitonu McLeanu atplaukė iš Niujorko į San Franciską 14.000 jūrmylių (t.y. beveik pusę kelio aplink pasaulį) per 89 dienas. Jo rekordo niekas neįstengė sumušti 135 metus. Tai pavyko tik 1989 m., kai žmogus jau buvo “pasivaikščiojęs” Mėnulyje, kai lenktyninių superjachtų statytojai galėjo pasinaudoti naujausiais mokslo ir kosminės technologijos laimėjimais.

Jūrinės garbės reikalas

Dabar, kai romantiškoji “geležinių vyrų ir medinių laivų” epocha jau praeityje, kai geležiniai prekybos laivai turi trumpesnį ir saugesnį kelią tarp vandenynų – Panamos kanalą, Horno rago epopėja vis dėlto nesibaigė. Nemažai prirašyta ir vis dar teberašomos knygos, tebedainuojamos (tiesa, jau ne laivuose) burlaivių laikų dainos – šantės, ir jūreivystės žurnalai vis vilioja skaitytojus kvapą gniaužiančiomis Horno rago istorijomis. Ne tik rašoma: ir plaukiojama, bet tai nebe ūkinės būtinybės, o garbės ir prestižo navigacija. Kaip alpinizme – kopimas į Everestą. Siunčia ten mokomaisiais burlaiviais būsimuosius karininkus jūrų akademijos; truputį pasipūtę tarp pasaulio buriuotojų vaikšto kaphorniečių klubų nariai; garsiausios maksi-jachtų lenktynės aplink pasaulį “Whitbread Race” nepripažįsta jokių Panamų ir Suecų – tik aplink Horną! Prancūzijoje nuo 1936 m. gyvuoja itin garbinga tarptautinė kapitonų kaphorniečių draugija A.I.C.C.; jos, pvz., Suomijos sekcijoje yra  apie 150 narių, daugiausia tai senyvi, žili džentelmenai, apiplaukę pasaulį ir Horną dar prieš II pasaulinį karą paskutiniojo garsaus prekybinių burlaivių savininko Gustavo Eriksono laivais, o sykiu su jais – ir beveik dvi dešimtys lietuvių jaunuolių, kurie anais laikais studijavo jūreivystę Suomijoje ir privalėjo atlikti šitokią jūrinę praktiką. Dar seniau ten buvo plaukę vienas kitas pamario lietuvininkas, tarnavęs Vokietijos kaizerio karo laivyne. Tačiau vis svetimais laivais, po svetimomis vėliavomis. Tai menka garbė ambicingai jūrinei valstybei.

Ir pagaliau 1994-aisiais Kalėdų išvakarėse prie Horno pirmąsyk suplevėsavo Lietuvos vėliava, iškelta ant kapitono Igno Minioto vedamos jachtos “Laisvė”. Ir kokia vėliava! Ta pati, su kuria, baigiantis karui, nuo bolševikų per Baltijos jūrą į Vakarus pabėgo Nemuno garlaivis “Lituania”. Paskutinę lietuvišką laivo vėliavą išsaugojęs garlaivio kapitonas Vitas Katinas įteikė ją I.Miniotui 1989 m., sutinkant tris pirmąsyk per Atlantą Amerikon atplaukusias Lietuvos jachtas, kad ji būtų simboliškai iškelta per iškilmes Klaipėdoje, ant pirmojo mūsų jūrų prekybos laivo vietoj raudonos sovietinės. Tačiau Klaipėdos laivynas dar ilgai po 1990 m. kovo 11 d. plaukiojo su raudonom vėliavom, ir pakeistos jos buvo tylom, kasdieniškai (kokių ten iškilmių, jei mūsų jūreiviai bei žvejai dar ir 1993 m. plaukiojo po pasaulį su senais rusiškais jūreivių pasais!). Bet veterano išsaugota vėliava dusyk tapo istorine ir nusipelnė vietos muziejuje kaip nacionalinė relikvija. 

Ilga “Laisvės” kelionė

“Laisvė” – antras Lietuvos laivas, apiplaukęs Žemės rutulį. Pirmasis buvo jachta “Lietuva”, apkeliavusi pasaulį 1992-1993 m. Ji plaukė Vakarų kryptimi, pasinaudojo Panamos kanalu ir Horno ragą paliko toli šone. O “Laisvės” kelias ėjo per Rytus. Gana tiksliai laikytasi iš anksto sudaryto plano. Kulminacinis taškas jame pažymėtas tokia eilute: Cape Horn 25 Dec. 1994. Tai turėjo būti kalėdinė dovana Lietuvai, tik vėjai dviem dienom paskubino jachtą. Tačiau kelionės tikslas buvo ne tik šis. Norėta aplankyti kuo daugiau lietuvių gyvenamų uostamiesčių, susipažinti, pamatyti, suprasti, na ir entuziastus pakviesti prisijungti. Pakeleivių vienas kitas atsirado, o krante ir lietuviško nuoširdumo, ir prireikus visokios pagalbos nestigo. Beje, kartais Lietuva, belaukdama iš iš užsienio lietuvių visokios paramos ir naudos, pati – ir visuomenė, ir valdžia – pamiršta, kiek jiems skolinga… Bet tai jau kita tema.

“Laisvė” apiplaukė pasaulį beveik pusantro karto, net 4 sykius kirto pusiaują. Iš pradžių pasiekė per Atlantą Pietų Ameriką,   iš ten vėl atgal per Atlantą į Pietų Afriką, Indijos vandenyną, Australiją, Naująją Zelandiją, paskui įstrižai visą Ramųjį vandenyną, per virtinę Okeanijos salų – iki JAV Kalifornijos krantų, paskui abiejų Amerikos žemynų vakarine pakrante į Pietus, aplink Horną, vėl į Šiaurę rytinėm pakrantėm, iki Niujorko – taigi pakartojant klasikinį jankių kliperių maršrutą tarp Naujosios Anglijos ir “laukinių Vakarų”. Paskutinė atkarpa – per Šiaurės Atlantą namo, kaip ir 1992 m. Kolumbo regatoje.

Kintanti egzotika

…Mėlyni bekraščiai toliai, delfinai ir albatrosai, viesulai ir į kalnus panašios bangos, piratai, grėsmingos uolos, saulėti pasatai ir žalios čiabuvių salos, koralų atabradai, palmės ir smėlio paplūdimiais bėginėjantys krabai…Maždaug taip atrodo jūreivystės pasaulis per vaikiškų stereotipų prizmę, kokį jį matėm vaizduotėj skaitydami jūrų keliautojų ir rašytojų fantazuotojų aprašymus. Apkeliavus pasaulį ir daug ką pamačius savo akimis, lengva įsitikinti, jog tikrovė kinta greičiau, nei stereotipai.  Neberado “Laisvės” buriuotojai Fidži salose žmogėdrų, o tik kaip reta mielus ir paslaugius žmones (kad ir labai “laukinių” veido bruožų), o ant čia kepamų skanių tešlainių pakuotės pabrėžtinai užrašoma: “Pagaminta be gyvūninės kilmės riebalų” – gal kad turistams nesivaidentų žmogiena. Kalėdų saloje mūsiškių nepasitiko nuogi ietimis mosuojantys kariai, o ir pati sala dabar oficialiai vadinama Kiribati respublika ir yra Jungtinėse Tautose pagal abėcėlę mums visai netolima sesė. Nematė mūsų vyrai Tahiti saloje palmių lapų lūšnelių bei tarp jų vaikščiojančių mistiškų, mąslių, tik žemiau juostos apsirengusių “vahine”, kokias kadaise tapė Gauguinas. Nerado šioje saloje dar iki Gauguino gyvenusio ir pasimirusio mūsų tautiečio Fergio kapo, nors rausėsi net Papeetės kapinių knygose, deja, pradėtose rašyti tik po 1870 metų. Neaptiko pirmykščio, žmogaus nepaliesto rojaus Juano Fernandezo saloje, kur prieš 300 metų iš tiesų 5 metus gyveno vienišas jūrininkas Selkirkas – realus Robinzono prototipas: dabar ten gyvena šimtai civilizuotų žmonių ir veikia oficiali Čilės valdžia… Viskas, kas žmogaus valioje, kinta, tik nesikeičia mare aeternum, beribė alsuojanti jūra. Perplaukusi visą Ramųjį vandenyną įstrižai, paskui beveik visą pagal meridianą išilgai, “Laisvė” taip ir nesutiko stipresnių audrų ar staigesnių oro permainų – viskas čia yra taip, kaip rado Magelanas, pavadinęs didžiausią pasaulio vandenyną Pacifico – Ramiuoju.

Prieš šuolį anapus Horno

Tikrieji išbandymai laukė atsisveikinant su Ramiuoju, pačiuose Pietuose, ir “Laisvė” sustojo jiems ruoštis sename, burlaivų laikais labai svarbiame Čilės uoste Valparaise. Jis nepanašus į Europos uostus, nes yra būtent Ramiajame vandenyne: nei atsitvėręs nuo jūros galingų bangolaužių sienomis, nei pasislėpęs vandeningoje upėje toli nuo žiočių kaip kad Hamburgas ar Amsterdamas, arba giliame fiorde kaip Oslas, nei užsiglaudęs už salelių ir protakų labirinto kaip Stokholmas – tiesiog atvira įlanka, ir tiek. Mat per metus čia būna 3 vėjuoti mėnesiai, per tuos mėnesius – tik 10 audringų dienų: tada laivai palieka krantines bei inkaravietes ir išplaukia toliau jūron palaukti, kol audra praeis. Kol nebuvo Panamos kanalo, pro čia ėjo didysis jūros kelias, ir kiekvienas laivas būtinai užsukdavo į Valparaisą: vieni – pasiruošti plaukti aplink Horną, perkrauti prekių, pasiimti maisto, gėlo vandens atsargų, kiti – taisyti audrų suniokoto takelažo, lopyti burių, atsikvėpti. Čia nuolat stūksodavo miškas stiebų, miestas buvo pilnas jūreivių, ūžė erzeliavo prirūkytos smuklės, raukėsi saulėj ir vėjyje įdiržę veidai nuo gaižaus vietinio vyno (sako, buvo toks vynas “Tigro šypsena", taip pramintas  dėl gėrėjo grimasos nurijus pirmą gurkšnį). Dabar anuos laikus teprimena senojo miesto siauros, ne automobiliams išvedžiotos gatvelės, įmantraus ispaniško pseudobaroko pirklių namai, senų storulių palmių promenada palei uostą priešais impozantišką Kolumbo statulą ir tankiai nameliais lyg kregždžių lizdais aplipdyti kalnų skardžiai, kurie dabar naktį žiburiuoja fantastiška iliuminacija, kokios nepamatysi niekur pasaulyje. Klestintis uostas žadėjo visiems pragyvenimą ir traukė čia visus: prekeivius, vežikus, dailides, siuvėjus, statinių, virvių dirbėjus, degutininkus, krovikus, prostitutes, žiurkes – visa, kas gyva. O kalnų prie jūros prispaustos lygios žemės čia buvo maža, tad žmonės kūrėsi akmenuotuose šlaituose, ir net nuostabu, kaip jie prisitaikė gyventi nenuriedėdami su visu savo turtu, amžinais nešuliais, pirkiniais, vaikais, šiukšlėmis ir t.t.

Penkias dienas “Laisvė” suposi ant bangų prie inkaro Valparaiso įlankoje greta plaukiojančių pelikanų ir jūrvarnių: mat prie abiejų jachtklubų krantinių jai buvo per seklu, ir vietiniai žinovai tvirtino, jog tomis dienomis 18,2 m ilgio “Laisvė” su savo 28 m aukščio stiebu  buvo didžiausia jachta visoje Čilės pakrantėje. Ant denio buvo pastatyta visur sykiu keliaujanti speciali siuvimo mašina; kalnais suverstų burių storą ir kietą kaip skarda dakroną vos įstengė lankstyti kelių vyrų rankos: prieš Horną reikėjo susiūti visur, kur kas prairę, įplyšę, prasitrynę. Reikėjo pakeisti padilusias virves, prisipirkti maisto, pripučiama valtele prisivežioti gėlo vandens beveik visam mėnesiui, jei kelionė seksis sklandžiai…

Rambusis Ramusis vandenynas

Saulėtą gruodžio 7-osios vidurdienį pagaliau “Laisvė” pakėlė inkarą ir, dvelkiant vėsiam jūros brizui, paliko Valparaiso įlanką. Kol kas mūsų uždavinys buvo plaukti pietvakarių kryptimi tolyn nuo Čilės kranto, sykiu pernelyg nenutolstant nuo generalinio tikslo – žemyno pietinio smaigalio. Čia, pakrante, traukia į Šiaurę šalta Peru srovė, arti kranto jos greitis didesnis, ir silpname vėjyje ji mus neštų atgal. O vėjas dvelkė vos vos, ir lyg tyčia iš pietvakarių. Vieną dieną, antrą, trečią… Kaip ir visą 4000 jūrmylių kelią nuo Kalifornijos iki Valparaiso. Garsus prancūzų buriuotojas Philippe Monnet,  1989 m. plaukęs jau minėtos trasos Niujorkas-San Fraciskas šimtamečio rekordo šturmo lenktynėse “Cape Horn Clipper Challenge”, po finišo spaudos konferencijoje kalbėjo: “Ramusis vandenynas? Jis tik motorlaiviams. Ten arba per daug, arba per maža vėjo. Ir visada pučia ne iš ten, kur reikia”. Buriuotojai visame pasaulyje vienodi – tiek prancūzai, tiek lietuviai. Jie bemat pamiršta smagias buriavimo valandas pučiant geram palankiam vėjui ir amžinai skundžiasi pragariškom vėtrom, pūtusiom “stačiai į dantis”, arba nykiais bevėjais orais. Žinoma, visko būna. Jachtą audroje nesunku įsivaizduoti bet kam; o ką reiškia vandenyne tyka? Vėjo nėra, bet vandenynas visuomet alsuoja, iš kažkur, iš už tūkstančio mylių ateina siūba. Bangos supa stovintį laivą, stiebas švytuoja, mosuodamas burėmis it vėliavėlėmis, ir jos nepakenčiamai plumpsi, pokši, ardydamos savo pačių siūles, tąsydamos virves, daužydamos, blazgindamos skrysčius – visa tai buriuotojui sukelia pojūtį, panašų į danties gręžimą. Tada paprastai neapsikentus užkuriamas dyzeliukas, jeigu yra, iš kurio irgi išspaudžiama daugiau triukšmo, negu greičio…

Po Pietų Kryžium

Užtat saulėta tyka leido “Laisvės” denyje sudžiovinti pradėjusios pelyti duonos atsargas, išvėdinti irgi besupelijančius Valparaiso turguje ilgai ieškotus čilietiškus lašinius, “tarcino ahumado”. Naktimis galima buvo gėrėtis jūros fluorescencija, žiburiuojančia bryde paskui laivą; kartais į laivo šoną sugurusi banga fosforine šviesa porai sekundžių net apšviečia burę. Virš galvos – neįprastas svetimais žvaigždynais nusagstytas dangus su garsiuoju Pietų Kryžium (kuris, nors ir pavaizduotas net 4 valstybių vėliavose, vis dėlto nėra pats ryškiausias ir gražiausias Pietų žvaigždynas, ir įsegtas ne pačiam dangaus ašigaly, kaip mūsiškė Šiaurės žvaigždė). Kasnakt, ne kaip pas mus, vis pilnėjo, o ne dilo delčia – mat ir saulė čia vidurdienį kabo šiaurėje.

Gyvenimą paįvairino po kelių dienų praslinkęs šaltas frontas, atnešęs stipresnio, permainingo vėjo ir lietaus, tuoj pat – dar vienas šaltas frontas, paskui vėl ta pati giedra ir iš pietvakarių vos dvelkianti plendra. Taip perkirtus 40-ąją lygiagretę, įguloje pasigirdo abejonės, ar tos išgarsintos “roaring fourties” – “riaumojančios keturiasdešimtinės platumos” – nebus tik gryni paistalai. Riaumojimo vis negirdėti, tačiau kasdien Čilės karinės orų tarnybos radijo faksu perduodami sinoptiniai žemėlapiai kelia nerimą: čia, kur “Laisvė”, dar lygios, retos, pastovų atmosferos slėgį rodančios izobarų linijos, bet pietuose, ties Hornu, pripaišyta tankiai vienas šalia kito ciklonų ratilų, kaip gūžtoj kiaušinų. Ten turbūt iš tų kiaušinių perisi gyva velniava.

Tuo tarpu orai vis labiau vėso,  ėmė priminti apie save ir “roaring fourties”. Bangos augo, bures tekdavo čia visai suraboti, čia vėl paleisti. Vis storiau teko rengtis; naktimis jau nebematyti jūros švytėjimo, dingo delfinai, užtat pagausėjo jūros paukščių, kuriuos labai viliojo paskui jachtą žuviai velkama blizgė, ir kartais tekdavo vaduoti vąšo užkabintą snapą ar į valą įsipainiojusį sparną. Neretai debesys šliūkštelėdavo lietaus ar paberdabo krušos, o kartais jachta skriedavo į pietus su puikiu šoniniu vėju, šviečiant saulei. Jau nebeteko skųstis vėjo stygium, nors kitąsyk, žiūrėk, viskas apmiršta, burės kabo, giedrame danguje driekiasi balkšvų debedėlių juostos, o po valados kitos – vėl juodi debesys, lietus, pratrūksta vėjai jau iš kitos pusės: praėjo ciklono “akis”.

Termometras dirba už barometrą

Gyvenimas jachtoje tuo tarpu sukasi vienodu uždaru ratu: budėjimas, poilsis, negilus miegas, dieną naktį vis nutraukiamas komandos “visi į denį” – burių keisti ar kokiam manevrui; kiekvienam paeiliui tenka dieną būti dar ir virėju, taupiai, bet skaniai pamaitinti draugus, nesvarbu, kad gal puodai skraido: skrandis jūroj – itin svarbus teigiamų emocijų šaltinis, nebent jis liguistai reaguoja į supimą. Mažai penkių vyrų ir jaunio įgulai didelėje jachtoje darbo į valias. Žmonių pasaulis kažkur toli, radijas atneša žinių apie karą Bosnijoj, prasidėjusius mūšius Čečėnijoj, bet naujienos iš Lietuvos šį pasaulio užkampį, kur net laivo nesutiksi, pasiekia tik per Čikagos radijo mėgėją trumpabangininką Vilių Rapšį. Jo balsas pasigirsdavo kasdien 23 val. Grinvičo laiku. V.Rapšys perdavė apytikrių žinių ir apie jachtą “Aurabankas”, išplaukusią tiesiai link Horno iš Lietuvos, apie ją tarytum ištikusią avariją, tačiau su pačia lietuvių jachta susisiekti neteko: ji, pasirodo, neturėjo radijo stoties.

Likus keliom parom kelio iki Horno, barometras ėmė staigiai kristi, o tai niekad nieko gera nežada. Senoviško aneroido rodyklė jau pasiekė slėgio skalės galą, kur užrašyta “Stormy” – “Audra”, tačiau nesustojo nei tądien, nei kitądien. Ji jau apsisuko pusę apskritimo, nuvažiavo į apatinę temperatūros rodyklės skalę ir  rodo nebe slėgio milimetrus, o Fahrenheito laipsnius. Rusiškas “Laivybai ir žūklei itin pavojingų rajonų atlasas” sako, jog praplaukiant Horną yra didelė tikimybė sulaukti vėjo, stipresnio nei 25 m/sek., o jau 20 m/sek. beveik neabejotinai gausite. Tikri uraganai čia irgi ne retenybė. Tačiau barometras rodė vis daugiau ir daugiau Fahrenheitų, o uragano nė kvapo. “Ne sykį įsitikinau, kad viskas, ką išmokai ten, šiauriniame pusrutulyje,  čia negalioja. Juk jie visi čia ir gyvena žemyn galvomis”, postringauja kapitonas I.Miniotas, stovėdamas ant denio, kaip mums atrodo, vis dėlto aukštyn galva.

Gūsingas, bet pakenčiamas vėjas teatneša tik sniego ir žvarbos: ant denio net pavyksta nusilipdyti nediduką senį besmegenį. Kajutėje temperatūra +6ºC, tačiau miegoti su megztiniais pūkiniuose Varėnos “Merkio” siuvėjų padovanotuose miegmaišiuose visai šilta.

Horno ragas

Gruodžio 23-oji išaušo anksti (čia tuo metu pati vasaros kulminacija), oras buvo neįprastai skaidrus, horizontas švarus. Jachta, genama pakeleivingo 4-5 balų pietvakarių vėjo, sparčia bėgo jau nebe mėlynu, kaip Ramiajame vandenyne, o pilku Dreiko sąsiaurio vandeniu. Pirmosios Ugnies žemės kalnų viršūnės su saulėje švytinčiomis sniego kepurėmis pasirodė kairėje už 30 jūrmylių (55 km). Beveik tuo pat metu iš už horizonto dešinėje išniro aukštas Diego Ramireso salos kūgis, iki jo – 25 jūrmylės (46 km). Iš pietvakarių, nuo Antarktidos, vis praslinkdavo debesų volai, vilkdami horizontą uždengiantį sniego sūkurių šleifą; nušvitus saulei, vis arčiau ir aukščiau kilo pliki akmeniniai Ugnies Žemės salyno kalnai. Įdienojus pro šalį praslinko Hoste sala su kauburiu, vadinamu “netikruoju Horno ragu” (Falso Cabo de Hornos), kurį jūrininkai kartais supainiodavo su tikruoju, esančiu 35 jūrmylės į pietvakarius. Netrukus priekyje ėmė ryškėti ir paties Horno rago siluetas, primenantis gulintį žvėrį ar sfinksą. Vis aiškiau ir aiškiau buvo matyti dantyta jo viršūnė, iškilusi 424 m virš jūros, čia pasislepianti debesyje, čia juoduojanti mėlyno dangaus fone.

“Laisvė” praplaukė Horno ragą gruodžio 23 d. 17 val. Grinvičo laiku 2 jūrmylių (3,7 km) atstumu, iškėlus ta proga istorinę narsiojo garlaiviuko “Lituania” Trispalvę, nes kokia gi jūrų valstybė, jeigu jos vėliava niekad neplevėsavo prie Horno rago! Mažai kas iš praplaukusių laivų Horną yra gerai įsižiūrėję, nes dažnai jį slepia rūkai, laivai stengiasi laikytis nuo jo toliau į pietus, vengdami virš seklėjančio šelfo itin piktų bangų. “Laisvės” įgula galėjo tą mistinį akmens kalną stačiais, giliomis griovomis išraižytais, žalzganu kerpių apnašu padengtais skardžiais apžiūrėti iš arti, ryškiai apšviestą saulės.

Nepamiršo “Laisvės” įgula tų, kam Apvaizda nebuvo tokia maloninga, ir jų gyvenimo kelionė baigėsi čia. Pagerbiant daugybės čia žuvusių jūrininkų atminimą, nuleistas jūron vietoj ąžuolo lapų vainiko išdrožinėtas kryželis, perjuostas mūsų vėliavos spalvų juostele. Čia, praplaukus Horną, 1928 m. nuo burlaivio “Archibald Russell” buvo nuplautas ant bugšpryto dirbęs lietuvis Antanas Mėlynis,  kai laivo priekis paniro į didžiulę bangą.

Atomazga

Istorinė 1994-ųjų gruodžio 23 d., pietų pusrutulyje ilgiausia diena, “Laisvės” įgulai pasirodė bene trumpiausia per visą kelionę. Tiek ilgai siektas ir pagaliau pasiektas Horno ragas sparčiai ėmė tolti, mažėti, nykti, nespėjus net savo akimis patikėti, o dienai gęstant atėjo ir Fahrenheito termometro ilgai pranašautoji audra. Staigiai pakilęs vėjas švilpė, kaukė, riaumojo vantuose kaip visas pragaro orkestras. Beregint išaugo 6-7 m bangos, nubalintos putų juostų, stačiom urduliuojančiom viršūnėm, ir vienas mažas, siauras kliveriukas 30 t jachtos masę tempė į priekį lyg lengvą skiedrą. Tačiau dabar jau atrodė, jog nieko nebegali atsitikti – viskas padaryta, atlikta, taškas padėtas. Ir audra, šėlusi per naktį ir kitą pusdienį, vakarop pailso, nuščiuvo, leisdama palyginti ramiai susėsti prie improvizuoto Kūčių stalo po dirbtine eglute, apkarstyta spalvotais saldainiukais. Kūčių vakaras buvo ilgas, šviesus, aplinkui, virš saulėlydžio nurausvintos jūros, sklandė neprilygstami pilotai albatrosai, į  kuriuos, sako, persikelia žuvusių jūreivių sielos.

Po gerų dviejų savaičių “Laisvė”, pakeliui Folklendo salose pasipildžiusi gėlo vandens ir maisto atsargas, įplaukė į užpernai aplankytą Buenos Aires uostą.Čia formaliai užsidarė jos maršruto aplink pasaulį pilnas ratas, nors tikroji kelionės pradžia ir pabaiga – Klaipėda.

                        Išspausdinta žurnale "Veidas" 1995 m., Nr. 25, 26  (A.Patašius "Mes matėme Horno pabaisą')

Valparaiso uostas XVIII a. žemėlapyje	Ramiojo vandenyno krantas ties Valparaisu	Iš dirbtinio palydovo Pietų Amerika matoma visai šalia Antarktidos snieguoto kyšulio	Ugnies Žemė XVII a. žemėlapyje
Buitiniai darbai po šilta Ramiojo vandenyno saule	Filmuoti ant denio galima, kol dar ramūs orai	Artėjame prie Ugnies Žemės	Kliperis "Sea Witch" braunasi pro Horno ragą: labai artima tikrovei dailininko vizija
Laikinai jachtos talismanas - senis besmegenis iš šviežio sniego. Prie vairo "Wassa" Gubanovas	Pro burę žiūri Horno ragas	Horno ragas iš arti	Triumfas: kapitonas Ignas Miniotas pozuoja Horno rago fone

grįžti